Pirmasis metų numeris skaitytojus pasitinka, viršelyje vaizduodamas žmonijos istoriją nauju keliu pasukusį įvykį: Sinajaus kalne Mozė tiesia ranką amžinajai žmogaus Sandorai su VIENU Dievu, priimdamas DEŠIMT Dievo įsakymų. Dailininkės Silvijos Knezekytės viršeliui parinkta žydų kilmės prancūzų menininko Marco Chagallo (beje, prieškariu dukart apsilankiusio ir Lietuvoje) iliustracija nuo pat viršelio kreipia mintis į tai, apie ką skaitysime ir mąstysime „Artumoje“ per visus 2014 metus. Tai ir aliuzija į Katekizmo teiginį, jog „Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui“ (2085), betgi sykiu – ir visiems, kurie nori gyventi Dievo norėtą, taigi ir geriausią žmogui, gyvenimą.

Keista, tačiau Dekalogą, kaip geriausią teisingumo ir tvarkos matą, šiandien mini net netikintieji; o dar keisčiau, kad tikintieji kažin ar iškart sugebėtų išvardyti visus dešimt iš eilės. Betgi išvardijimas yra problema.

Ar Dekalogas šiandien žmogui dar ką nors tikrai reiškia – „juk visi gyvename šiame pasaulyje su jo taisyklėmis“? Tai esminis „Artumos“ klausimas. Kita vertus, ar ir mokėdami išvardyti ir net bandydami laikytis, suprantame, kokio masto ir gylio atsakymus Dekalogas duoda į mūsų kasdienio gyvenimo klausimus, kokią esmingą kryptį jam teikia? O kaip Dievo įsakymai dera su žmogaus laisve ir jam duota pasirinkimo galimybe? Kaip suprasti „įsakinėjantį“ Dievą, jei tuo pat metu su gyriumi minime Jo begalinį gerumą?

Be šių klausimų, žurnale pastebima, jog stokojant suvokimo apie Dievo įsakymų ir Jo meilės paralelę taip ir neišgyvendinta lieka sena katechezės jaunimui problema: juk „retai kuris išgyveno malonę dar paauglystėj pažiūrėti į Dievo įsakymus ne kaip į „taisyklių rinkinį“, bet kaip į pagalbą žmogui būti laimingam“.

Sausio numeryje kun. Kęstutis K. Brilius MIC visu rimtumu iškelia pirmąjį Dievo įsakymą: ar tik neprasilenkiame su Vienu Dievu, kai savo gyvenime sudieviname tai, kas nėra Dievas? Beje, žurnale paliečiama ir kita, regis, sunkiai įveikiama šventųjų atvaizdų garbinimo/gerbimo problema primenant: „prieš šventą paveikslą meldžiamės ne jam, daiktui“; „visi, net ir patys nuostabiausi paveikslai yra tik kūrinio kūriniai“; „gerbiamas ne pats atvaizdas, o tai, ką jis vaizduoja, ta tikrovė, į kurią jis nurodo“.

Jau tapo įprasta „Artumos“ svarstomos temos atgarsių paieškoti palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenime. Pasirodo, tėvas Jurgis mėgdavo kartoti: „Formulikė gyvenimo neišganys“, o tuo, kaip liudija amžininkai, „norėjo pasakyti, jog iš gražiausių ir švenčiausių taisyklių gali likti tik formulikė, jei pamiršime jų esmę“.

Naujaisiais metais „Artuma“ keliauja pas skaitytojus ir su keliomis naujovėmis. Redakcija tikisi pagyvinti Skaitytojų laiškų skiltį, atsiliepdama į jų pačių prašymą spausdinti atsiliepimus, pasidalijimus, pageidavimus. Liturginiame kalendoriuje kun. Artūras Kazlauskas šiemet kvies giliau apmąstyti kolektas – Mišių maldas, kurių dažniausiai... neišgirstame. Dekalogą vaikams prieinamu jiems tekstu ir vaizdu pristatys ses. Onutė Vitkauskaitė MVS ir žurnalo dailininkė Silvija. Skaitytojai ras ir naują skiltį „Pašaukė mane“, kurioje šįkart pokalbis su kun. Arnoldu Valkausku.

O kas lieka žurnale sena ir sykiu – kaskart nauja? Tai, be abejonės, atsiliepimas į gyvenimo aktualijas, ypač šeimos politikos, krikščioniškojo veikimo ir aktyvumo paskatos. Sausį skaitykime, ar verta ir kodėl verta stengtis, kad Lietuvos politikoje krikščionių balsas nebūtų „pragaišęs“. Kalbant apie Šeimos politiką, konstatuojama, jog 2013 metai buvo „mokymosi telktis ir veikti kartu pradžia“. Kaip rašoma vienoje publikacijų, „ateinantys metai neturėtų būti ramesni. Vis dar laukiame Seimo narių balsavimo dėl Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“.

Spausdindama Lietuvos vyskupų laišką Šeimos metams redakcija išreiškia pasiryžimą ir šiemet eiti koja kojon su Bažnyčios liturginiu laiku ir mintimi, ypač dalytis ja su visais Lietuvos žmonėmis, kuri jiems galbūt dar nėra prieinama greičiausiu ir pigiausiu būdu (per internetą), kad į ją, nugirstą bažnyčių sakyklose, būtų labiau įsiskaitoma, įsimąstoma kaip į tą, kuri duoda kryptį buvimui krikščionimi šiandien.

Tęsdama Vatikano II Susirinkimo dokumentų trumpą, suprantamą pristatymą ir ypač sausį meldžiantis už krikščionių vienybę, „Artuma“ spausdina publikaciją jautriu pavadinimu „Apkabinti brolį“ ir mintimi, jog „atsiskyrusieji broliai nėra pagonys, tarp kurių reikia skatinti atsivertimą“, bet „broliai, kuriuos reikia iš naujo apkabinti“. O Bažnyčios dialogą su nekrikščionimis savitai primena pasakojimas apie šv. Karolį de Fuko, į kurio beatifikacijos pamaldas Romoje susirinko ir gal net labiau už katalikus džiaugėsi jo globoti... musulmonai tuaregai.

Dėkodama Dievui ir savo skaitytojams už praėjusius metus, „Artumos“ redakcija tikisi ir toliau džiuginti skaitytojus ir liudyti, bet neliūdinti Viešpaties, kurio net ir kieti žodžiai / įsakymai veda šviesiais keliais. Eikime jais drauge!

Dalė GUDŽINSKIENĖ